Kažkur skausmingai voliojasi mano dešimt litų. Suprask, pamečiau Goldą. Su visu auksiniu žiebtuvėliu, jausmais džiaugsmais mintimis ir supratimu.
Pamečiau ir nesuvokiu, ar Klaipėdoj šalia Danės, senamiesčio gatvėj ar kažkur kely, kažkuriam traukiny, mašinoj, kažkuriuose namuose.
Viskas kažkur kažkaip nežinau. Totalus aiškumo trūkumas ir sklandymas ore. Ir kur tas kietas paviršius po kojom vis sugeba dingti. Skriet nusibosta, būna dalykams man reikia stabilumo, nes randomas kai kur tiesiog netinka, ir daug ko noriu čia ir dabar, ir kaip visados visko, o ne trupučio. Sako kada bus gerai ir ar bus iš viso gerai? Sakau gyvenimas - linksmieji kalneliai. Ir linksminamės iki apsivėmimo. O mes dar ir šiąnakt, nes dabar jau nesvarbu, dabar noriu bent momentalios laimės, ir kartais net jaučiu arti alsuojančią mirtį, tad pirmyn. Iki apsivėmimo.
Ir kur skaudančios kojos nuneš, nes eina viskas tik gilyn į liūdesį, ir stipryn, nes kavą jau keičia brendis, o pastarąjį degtinė.
Nemoku vaikščiot, bet toliau einu. Nu ir galvok kaip nori.

Mėgstu meluoti, jog naktimis miegu.